Sąnaudų ir naudos analizė (SNA) pasižymi tuo, kad šalia finansinės grąžos kartu siekia įvertinti ir svarbiausius ekonominio-socialinio poveikio kiekybinius ir kokybinius aspektus ir priskirti tokiems aspektams piniginę reikšmę. Piniginės reikšmės priskyrimui sąnaudų ir naudos analizėje yra taikomi įvairūs metodai, tokie kaip pasiryžimas sumokėti (angl. willingness-to-pay, WTP) ar ilgojo laikotarpio ribinės sąnaudos (angl. long-run marginal cost, LRMC).
Europos Komisijos gairėse pateiktas toks sąnaudų ir naudos analizės apibrėžimas: tai konceptuali metodika, taikoma atliekant sistemingą kiekybinį viešojo ar privataus projekto įvertinimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar ir kokią vertę turi projektas iš socialinės perspektyvos. Sąnaudų ir naudos analizė nuo paprasto finansinio vertinimo skiriasi tuo, kad joje atsižvelgiama į visas naudas ir nuostolius (sąnaudas), tenkančius socialiniams agentams. Sąnaudų ir naudos analizėje paprastai naudojamos buhalterinės kainos (t. y. gėrybių alternatyvios sąnaudos, kurios kartais skiriasi nuo faktinių rinkos kainų ar reguliuojamų tarifų).
EK SNA gairėse pabrėžiama, kad sąnaudų ir naudos analizė tarnauja kaip tinkama pagalba priimant kompetentingus sprendimus. Sąnaudų ir naudos analizės metodu gali būti išmatuotas projekto indėlis į regiono ar šalies gerovę, o tuo pačiu gali būti įvertintas investicinio projekto indėlis siekiant ES sanglaudos politikos tikslų.
Investicijų socialinis ir ekonominis poveikis vertinamas ekonominė analizės etape, kuri atliekama visos visuomenės požiūriu. EK SNA gairės siūlo bendrosios pusiausvyros principais pagrįstą metodologiją ir išskiria penkis ekonominės analizės žingsnius: rinkos kainų konversija į buhalterines kainas, ne-rinkos tipo poveikio piniginis įvertinimas, papildomų netiesioginių efektų (jei tokių yra) įtraukimas į vertinimą, įvertintų sąnaudų ir naudos diskontavimas, ekonominės veiklos rodiklių paskaičiavimas.